Kovo 9 d, 2024m, Ahmadiyya Musulmonų Bendruomenės pasaulinis lyderis Hazrat Mirza Masroor Ahmad (tegul Allah jam padeda) Tahir salėje, Baitul Futuh Mečetėje, Mordene, Nacionaliniame Taikos Simpoziume Jungtinėje Karalystėje sakė kalbą.

Jo Šventenybė Hazrat Mirza Masroor Ahmad (tegul Allah jam padeda), Pasaulinės Ahmadijos Musulmonų Bendruomenės lyderis, sakė:
Bismillahir Rahmanir Raheem – Vardan Allah’o, Maloningiausiojo, visad Gailestingiausiojo.
Visiems garbingiems svečiams: Assalamo Alaikum Wa Rahmatullahe Wa Barakatuhu – Ramybė ir Allah’o palaima jums visiems.
Šiandien vėl susirinkome į šį Ahmadiyyos Musulmonų Bendruomenės organizuojamą renginį, kad aptartume ir apmąstytume, kaip įveikti visuomenės susiskaldymą ir įtvirtinti tikrą taiką pasaulyje.

Daugiau Nei Du Dešimtmečiai Perspėjimų

Daugiau nei du dešimtmečius raginau vyriausybes, politikus ir visus žmones atlikti savo vaidmenį užtikrinant mūsų atskirų visuomenių socialinę sanglaudą ir platesnę taiką bei harmoniją pasaulyje. Išsakiau savo požiūrį į tai, kaip galėtume nutraukti visų formų karus, nesvarbu, ar tai būtų konfliktai, kuriuose klaidingai kovojama religijos vardu, ar atvirai geopolitiniai konfliktai. Kalbėjau ne tik apie neatidėliotiną būtinybę nutraukti karus tarp tautų, bet ir apie tai, kad reikia kovoti su nusivylimais, kurie egzistuoja vietos bendruomenėse, ir siekti taikos tose tautose, kuriose kyla pilietiniai karai ar vidiniai nesutarimai. Žinoma, istorija mus moko, kad vidaus konfliktai gali peraugti į regioninius karus, kuriuos neretai skatina išorės jėgų kišimasis ir įtaka bei nestabilumo ir susiskaldymo kurstymas kitose šalyse, siekiant patenkinti savo interesus.

Pastaraisiais dešimtmečiais matėme pražūtingus tokio kišimosi padarinius tokiose šalyse kaip Kuveitas, Irakas, Sirija ir Sudanas. Visų pirma ne kartą įspėjau, kad neteisingos didžiųjų galių politikos kryptys ir daugelyje pasaulio šalių vyraujančios neteisingos politinės, teisinės ir ekonominės sistemos skatina vis didėjančią nelygybės bangą, kuri savo ruožtu skatina visuotinį nestabilumą ir nesaugumą.

Metams bėgant politikai, intelektualai ar visuomenės atstovai visada sutikdavo su mano teiginiu, kad turime siekti taikos. Tačiau daugelis taip pat tiesiogiai ar netiesiogiai išreiškė nuomonę, kad klydau manydamas, jog esami konfliktai gali peraugti į pasaulinį karą ir net paskatinti branduolinio ginklo panaudojimą. Daugelis manė, kad tai per daug pesimistinis požiūris. Ilgą laiką su manimi nesutiko net tie, kurie artimai susiję su pasaulio reikalais, pavyzdžiui, politikai, užsienio politikos žurnalistai ar analitikai, dėl savo idealizmo ir noro į pasaulį žvelgti pro rožinius akinius arba galbūt dėl nesugebėjimo pasimokyti iš istorijos. Jie, regis, nekreipė dėmesio į pastaraisiais dešimtmečiais tarptautiniuose santykiuose atsivėrusius vis didesnius plyšius. Galbūt jie paprasčiausiai nenorėjo pripažinti tikrovės, kuri jiems buvo akyse. Kaip sakoma, nežinojimas yra palaima.

Tačiau šiandien, kai Europoje, Artimuosiuose Rytuose ir kitur siaučia karai, daugelis tų pačių žmonių kelia aliarmą ir perspėja apie pasaulinį karą, kurio metu branduoliniai ginklai gali būti panaudoti neįsivaizduojamam pasaulio nuniokojimui. Nepaisant šio supratimo, daugelis vis dar nenori svarstyti, ką reikia daryti, kad šie konfliktai baigtųsi, ir nenori girdėti tikrų balsų už taiką, kurių pasaulyje esama.

Atsižvelgdamas į tai, mąstydamas apie šiandienos renginį, galvojau, ar yra prasmė mums vėl čia susirinkti. Kokia nauda mums kalbėti apie taiką ir teisingumą, jei tie, kurie turi galią ir gebėjimą daryti įtaką pokyčiams, pasiryžę mūsų negirdėti? Šiurpi tikrovė tokia, kad net tos institucijos, kurios buvo įkurtos siekiant pagrindinio tikslo – palaikyti taiką ir saugumą pasaulyje, tampa vis mažiau svarbios.

Žlugdantis Veto Teisės Poveikis Jungtinėse Tautose

Pavyzdžiui, Jungtinės Tautos tapo silpna ir beveik bejėgė institucija, kurioje kelios dominuojančios valstybės turi visą valdžią ir lengvai pakeičia daugumos nuomonę. Užuot sprendusios kiekvieną klausimą pagal faktus ir nuopelnus, tautos sudarė aljansus ir balsuoja pagal savo interesus. Galiausiai lemiamus sprendimus priima kelios privilegijuotos tautos, kurių rankose yra veto teisė. Užuot ištikimai tarnavusios taikos ir teisingumo reikalui, jos savo veto teisę naudoja kaip kozirį, kai tik kyla grėsmė jų siauriems interesams, nepaisant to, ar jų sprendimas griauna kitų tautų taiką ir klestėjimą ir ar dėl jo žūsta ir yra sunaikinama daugybė nekaltų žmonių. Todėl tegul būna aišku, kad ten, kur egzistuoja veto teisė, teisingumo svarstyklės niekada negali būti subalansuotos.

Vis dėlto, nepaisydamas šių abejonių, supratau, kad privalau pasinaudoti šia galimybe ir pasisakyti, nes Islamas moko musulmonus niekada nesvyruoti siekiant taikos. Jis moko mus kalbėti tiesą, kad tikintysis, atsiskaitydamas prieš Visagalį Allah’ą, galėtų teisingai tvirtinti, jog dėjo visas pastangas, kad išgelbėtų Jo kūriniją nuo sunaikinimo.

Ahmadiyya Musulmonų Bendruomenė Siekia Taikos ir Teisingumo

Be to, Šventasis Islamo Pranašas (tebūnie jam taika ir Allah‘o palaiminimai) yra pareiškęs, kad didžiausia džihado forma – sąvoka, kuri nuolat neteisingai suprantama ir iškraipoma, – yra teisingai ir drąsiai kalbėti prieš savo vadovus, ypač tuos, kurie yra kietaširdžiai, neteisingi ir žiaurūs. Be abejo, jei silpnesnės tautos ar asmenys, kaip aš, neturintys politinių pažiūrų, bando pasisakyti, tai retai įvertinama, o tie, kurie tai daro, gali susidurti su sunkumais ar rizikuoti sankcijomis.

Nepaisant to, Ahmadiyya Musulmonų Bendruomenė, remdamasi Islamo mokymu, ir toliau nuoširdžiai siekia ir visada sieks taikos ir gins teises tų, kurie yra bejėgiai ir yra neteisybės aukos. Mes, Dievui leidus, nuolat stengsimės naudotis visomis turimomis priemonėmis, kad paveiktume mums pasiekiamus asmenis, ar tai būtų politikai, politikos formuotojai, intelektualai ir kiti, siekdami įtvirtinti taiką pasaulyje. Iš tiesų, kai kurie iš jūsų tikriausiai žino apie nuoseklias mūsų bendruomenės pastangas puoselėti taiką ir palengvinti kančias tų, kurie patiria sunkias fizines ar emocines kančias.

Visos Pagrindinės Religijos Skatina Taiką

Po šių įžanginių žodžių norėčiau pateikti savo mintis apie tai, kaip įtvirtinti taiką pasaulyje. Kalbant apie religiją, nė vienas iš pagrindinių religijų įkūrėjų – nei Pranašas Jėzus (ramybe jam), nei Pranašas Mozė (ramybe jam), nei kiti Dievo Pranašai, nei Islamo įkūrėjas Šventasis Pranašas Muhammadas (tebūnie jam taika ir Allah‘o palaiminimai) – niekada nemokė savo pasekėjų nepaisyti visuomenės taikos ir griebtis neteisybės ar agresijos. Tiesa, kad tam tikromis kraštutinėmis aplinkybėmis jie leisdavo naudoti ribotą jėgą, tačiau ji visada buvo naudojama tik siekiant nutraukti karą ir priespaudą.

Kalbant apie Islamą, jis pažodžiui reiškia taiką, ir kiekvienas jo mokymo aspektas atspindi šį pavadinimą. Pavyzdžiui, Šventojo Korano 42 skyriaus 41 eilutėje Visagalis Allah įsako, kad tais atvejais, kai žmogus ar tauta buvo nuskriausti, jie niekada neturi atsakyti neproporcingai ar nukrypti į keršto siekimo sritį. Be to, Allah sako, jei tai gali padėti pasitaisyti, geriau atleisti, . Šventojo Korano 49 skyriaus 10 eilutėje sakoma, kad jei dvi tautos kariauja, neutralios šalys turėtų tarpininkauti tarp jų ir stengtis įtvirtinti taiką, pagrįstą teisingumo ir lygiateisiškumo principais. Jei susitaikius viena šalis pažeidžia susitarimo sąlygas ir vėl griebiasi karo, kitos tautos turėtų jėga susivienyti prieš agresorių, kol šis nutrauks savo agresyvų elgesį. Jam nustojus, kitos tautos taip pat turi nustoti naudoti jėgą.

Tvarios Taikos Kūrimas Grindžiamas Teisingumu

Visada turėtų būti siekiama sukurti tvarią taiką, paremtą teisingumu. Neturėtų būti taip, kad trečioji šalis pasinaudotų kariaujančių šalių pažeidžiamumu ir pasisavintų jų teises savo naudai. Jei šio principo būtų laikomasi Jungtinėse Tautose ir kitose atitinkamose institucijose, konfliktai būtų sprendžiami daug draugiškiau ir greičiau. Tačiau tikros taikos neįmanoma pasiekti tol, kol valstybės tiesiogiai arba per savo galingus sąjungininkus galės naudotis veto teise. Deja, dėl jai būdingo teisingumo stygiaus Jungtinių Tautų likimas, atrodo, atspindės jos žlugusios pirmtakės – Tautų Lygos – likimą. O jei tarptautinės teisės sistema, kad ir kokia silpna ji būtų, visiškai žlugs, dėl to kylanti anarchija ir destrukcija mums nesuvokiama.

Nors pasaulyje vyksta daugybė konfliktų, patys aktualiausi ir pavojingiausi yra konfliktai tarp Izraelio ir “Hamas” bei tebevykstantis karas tarp Rusijos ir Ukrainos. Kai kurie žmonės gali manyti arba buvo įpratę manyti, kad Izraelio ir Palestinos konfliktas yra religinis karas. Tačiau iš tikrųjų tai yra geopolitinis ir teritorinis konfliktas. Kalbant apie karą Ukrainoje, labai akivaizdu, kad tai geopolitinis karas, vykstantis dėl teritorinių priežasčių. Esu tvirtai įsitikinęs, kad yra tik vienas būdas užbaigti šiuos karus: užtikrinti, kad teisingumas nugalėtų ir kad bet kokie susitarimai būtų grindžiami teisingumu, o ne tuo, kas geriau atitinka išorės jėgų interesus. Priešingu atveju Jungtinės Tautos ar tarptautiniai įstatymai neturės jokios naudos, o vienintelė taisyklė, kuri turės svorį, bus ta, kuri skelbia, kad “jėga yra teisi”.

Kalbant apie karą Ukrainoje, Rusija turi veto teisę JT Saugumo Taryboje, o Ukraina iš esmės taip pat turi tokią teisę, nes yra sudariusi aljansą su tomis Vakarų valstybėmis, kurios yra nuolatinės Saugumo Tarybos narės. Kaip galima susitarti dėl susitarimo, jei abi pusės gali veiksmingai naudotis veto teise? Kodėl kuri nors iš šalių turėtų būti motyvuota pajudėti bent per centimetrą, jei žino, kad gali vetuoti bet kokį joms nepalankų susitarimą?

Kalbant apie tai, kas vyksta Gazoje, nors ir izraeliečiai, ir palestiniečiai turi savo šalininkų, veto teise Izraelis naudojasi tik nuo tada, kai prieš kelis mėnesius prasidėjo dabartinis karas. Pavyzdžiui, vasario mėn. 13 iš 15 JT Saugumo Tarybos narių balsavo už neatidėliotinas paliaubas Gazoje, tačiau Jungtinės Valstijos pasinaudojo savo veto teise ir rezoliucija buvo atmesta. Kaip galima pasiekti taiką, kai daugumos nuomonė taip lengvai atmetama? Tai ne teisingumas, o demokratijos ir lygybės principo atmetimas.

Islamo Mokymuose Pabrėžiamas Aukščiausias Teisingumas

Priešingai šiems žmonių sukurtiems įstatymams, Islamo mokymas taip pabrėžia teisingumą, kad Šventojo Korano 5 skyriaus 9 eilutėje teigiama, jog bet kurios tautos ar žmonių priešiškumas niekada neturi skatinti nukrypti nuo teisingumo ir sąžiningumo kelio. Tokio sąžiningumo apraiškos yra arčiau teisybės. Net ir nereligingi žmonės neabejotinai pripažins išmintį ir naudą, kurią duoda šio pirmapradžio teisingumo standarto priėmimas.

Kartu jums gali kilti klausimas, kodėl, jei Islamo mokymas yra toks, kokį aprašau, dažnai teigiama, kad Islamas yra ekstremistinė religija. Iš tiesų ši diskusija pastarosiomis dienomis vėl iškilo į paviršių dėl kurstančių ir klaidingų kai kurių politikų komentarų. Šiuo atžvilgiu turėtų būti kategoriškai aišku, kad Šventojo Pranašo Muhammado (tebūnie jam taika ir Allah‘o palaiminimai) ir jo teisingai vadovaujamų įpėdinių karai ir mūšiai buvo visiškai gynybiniai. Šventasis Koranas leido musulmonams kovoti tik kraštutiniu atveju, kai juos negailestingai užpuolė Islamo priešininkai ir jie tapo ilgus metus trukusio persekiojimo aukomis. Šis leidimas įtvirtintas Šventojo Korano 22 skyriaus 40 eilutėje, kurioje sakoma, kad tie, kuriems karas primestas neteisingai, turi teisę gintis, nes buvo nuskriausti ir tapo priespaudos bei persekiojimo aukomis.

Be to, Šventajame Korane paaiškinta, kad leidimas kovoti buvo suteiktas ne tik siekiant apginti Islamą, bet ir visas religijas bei įtvirtinti sąžinės ir tikėjimo laisvės principus. Taigi kitoje eilutėje Allah Visagalis teigia, kad jei Jis nesustabdytų tų, kurie nusižengė pasitelkdami kitus, tuomet bažnyčios, sinagogos, šventyklos, mečetės ir visos kitos maldos vietos, kuriose dažnai kartojamas Dievo vardas, būtų sunaikintos. Taigi musulmonams įsakyta ginti ir saugoti visas religijas ir garbinimo vietas, o ne daryti joms žalą.

Islamo Kariavimo Taisyklės – Pamoka Šiuolaikiniam Pasauliui

Be to, visur, kur tik buvo gynybinių karų sąlygos, musulmonų kariuomenės vadovavosi griežtomis Šventojo Islamo Pranašo (tebūnie jam taika ir Allah‘o palaiminimai) nustatytomis kovos taisyklėmis. Pirma, jis teigė, kad karai niekada neturi būti kariaujami siekiant patenkinti asmeninius  interesus, užkariauti žemes ar įtvirtinti viršenybę kitų atžvilgiu. Priešingai, musulmonams leidžiama kariauti tik tuo atveju, jei karas vykdomas prieš juos. Karo atveju kitos tautos turėtų susivienyti, kad sustabdytų agresorių. Agresoriui nustojus naudoti jėgą, kitos tautos turėtų nedelsdamos nutraukti karą ir siekti įtvirtinti ilgalaikę taiką. Be to, Šventasis Pranašas Muhammadas (tebūnie jam taika ir Allah‘o palaiminimai) griežtai uždraudė atakuoti civilius gyventojus, kas pernelyg dažnai pasitaiko šiuolaikiniame pasaulyje vykstančiuose karuose. Be to, jis nurodė musulmonams užtikrinti, kad karo mastas būtų kuo mažesnis. Reikėjo vengti bet kokio karo eskalavimo ar išplėtimo tiek teritorijos, tiek priemonių atžvilgiu.

Islamas taip pat moko, kad, išskyrus atvejus, kai priešininkas maldos vietą naudoja kaip karinę bazę, neleistina pažeisti maldos vietos šventumo kovojant joje ar net šalia jos. Griežtai draudžiama nugriauti ar išniekinti savo priešininkų maldos vietas. Be to, Šventasis Pranašas Muhammadas (tebūnie jam taika ir Allah‘o palaiminimai) uždraudė anksčiau paplitusią praktiką žaloti priešo karių kūnus ir nurodė, kad su jų kūnais reikia elgtis atsargiai ir pagarbiai. Jis taip pat mokė, kad kare neleistina jokia apgaulės forma. Kaip jau minėta, niekada negalima buvo kėsintis į moteris, vaikus, pagyvenusius žmones ir kitus nekaltus civilius gyventojus. Taip pat negalima buvo žaloti kunigų, rabinų ar kitų religinių vadovų ir trukdyti jiems atlikti savo religines pareigas.

Šventasis Islamo Pranašas (tebūnie jam taika ir Allah‘o palaiminimai) taip pat draudė musulmonų kariams karų metu kelti bet kokios formos terorą ar baimę plačiajai visuomenei. Iš tiesų, su visais nekovojančiaisiais ir civiliais gyventojais turėjo būti elgiamasi maloniai ir prieš juos neturėjo būti vykdoma jokia neteisybė. Be to, jis nurodė, kad musulmonų kariuomenės neturėtų kurti bazių ar stovyklų miestuose ar vietovėse, kur jos sukeltų nerimą ar nepatogumus paprastiems civiliams gyventojams. Jis teigė, kad mūšio metu kariai neturėtų smogti savo priešininkams į veidą ir turėtų jiems kuo mažiau kenkti bei kelti rūpesčių. Jei karo belaisviai būdavo sugaunami, jie neturėjo būti atskiriami nuo savo giminaičių, jei ir jie būdavo įkalinami. Be to, reikėjo dėti visas pastangas, kad karo belaisviai jaustųsi patogiai, tiek, kad jų patogumui ir poreikiams būtų teikiama pirmenybė prieš pagrobėjo poreikius. Jei musulmonas buvo kaltas dėl bet kokio žiauraus ar šiurkštaus elgesio su karo belaisviu, jis turėjo nedelsiant jį paleisti ir atlyginti žalą.

Kitas Šventojo Pranašo Muhammado (tebūnie jam taika ir Allah‘o palaiminimai) nurodymas buvo tas, kad kitų tautų atstovus ar pasiuntinius reikia labai gerbti, o į bet kokias jų klaidas ar nepagarbą reikia nekreipti dėmesio siekiant taikos ir harmonijos.

Štai tokios yra pagrindinės Islamo karo taisyklės, o Šventasis Pranašas (tebūnie jam taika ir Allah‘o palaiminimai) sakė, kad jei musulmonas pažeidžia šiuos principus, tai rodo, jog jis kovoja ne dėl teisingumo, o siekdamas žiaurumo ir vadovaudamasis savanaudiškais interesais. Be jokios abejonės, kiekviena musulmonų tauta ir vyriausybė privalo laikytis šių Islamo mokymų. Religijai atidedant į šalį, taip pat manau, kad jei ne musulmonų tautos perimtų šiuos principus, net jei kiltų karai, jie nesukeltų tokio giliai įsišaknijusio priešiškumo, kuris lieka įsišaknijęs iš kartos į kartą. Taigi visos kariaujančios tautos, nesvarbu, ar jos būtų Vakarų valstybės, ar tos, kurios jaučia priešiškumą Islamo pasauliui, ar musulmoniškos šalys, turėtų pripažinti, kad taika gali būti įtvirtinta tik tada, jei jos vadovausis šiais karo ir konfliktų sprendimo principais. Priešingu atveju atsidursime ties katastrofiško pasaulinio karo, kuris neabejotinai sukels tokį didžiulį naikinimą ir žudynes, kokių net neįsivaizduojame.

Vakarų Akademikų Supratimas

Kaip jau minėjau, daugelis žmonių dabar prieina prie tos pačios išvados. Pavyzdžiui, Kolumbijos Universiteto Profesorius Džefris Sachs‘as (Jeffrey Sachs), labai gerbiamas ekonomistas, rašo: “Pasaulis atsidūrė ant branduolinės katastrofos slenksčio ne tik dėl to, kad Vakarų politiniai lyderiai nesugebėjo atvirai įvardyti didėjančių pasaulinių konfliktų priežasčių.” Jis tęsia: “Nesiliaujantis Vakarų pasakojimas, kad Vakarai yra kilnūs, o Rusija ir Kinija – blogos, yra paprastas ir nepaprastai pavojingas. Tai bandymas manipuliuoti viešąja nuomone, kad nebūtų sprendžiami labai realūs ir neatidėliotini diplomatijos klausimai.” Profesorius J. Sachs tęsia: “Visų pirma šiuo ypatingo pavojaus metu Europos lyderiai turėtų siekti tikrojo Europos saugumo šaltinio: ne JAV hegemonijos, o Europos saugumo susitarimų, kurie gerbtų teisėtus visų Europos tautų saugumo interesus, be abejo, įskaitant Ukrainą, bet taip pat ir Rusiją, kuri ir toliau priešinasi NATO plėtrai į Juodąją jūrą. Šiuo metu diplomatija, o ne karinis eskalavimas yra tikrasis kelias į Europos ir pasaulio saugumą.” [1]

Be to, daug rašyta ar kalbėta apie tebesitęsiantį Izraelio ir Hamas karą ir sunkią humanitarinę padėtį Gazoje, kuri kasdien vis blogėja. Pavyzdžiui, neseniai duodamas interviu JAV senatorius Bernie Sanders, kuris pats yra žydas, griežtai pasmerkė Izraelio vyriausybės veiksmus. Jis sakė: “Tai, ką Netanyahu ir jo dešinioji vyriausybė šiuo metu daro Palestinos, Gazos žmonėms, yra nenusakoma ir neapsakoma. Turiu omenyje, kad jau nužudyta 25-26 tūkst. žmonių (toks buvo skaičius, kai jis [davė interviu], dabar šis skaičius viršijo šį skaičių), iš kurių du trečdaliai yra moterys ir vaikai. 65 000 žmonių buvo sužeisti. 70 proc. būstų Gazoje yra apgadinti arba sugriauti. Žvelgiame į 1,8 mln. žmonių, kurie buvo išstumti iš savo namų, ir Dievas žino, kur jie eina.” Senatorius Sanders tęsė: “Šiuo metu, ir tikiuosi, kad visi tai girdi, jūs matote, kad šimtai tūkstančių vaikų gali mirti iš bado, o mes Jungtinėse Amerikos Valstijose, finansiškai remdami Izraelį, esame prisidėję prie to, kas vyksta, ir aš būsiu prakeiktas, jei duosiu dar vieną centą Netanyahu vyriausybei, kad ji galėtų tęsti šį karą prieš Palestinos žmones.” [2]

Paklaustas, ar ir kaip būtų galima pasiekti susitarimą Artimuosiuose Rytuose, senatorius Sanders sakė: “Šio regiono istorija yra baisi. Ji susijusi su Holokaustu, 6 milijonais žydų, su šimtų tūkstančių palestiniečių iškeldinimu iš jų namų, tačiau galiausiai Palestinos žmonės turi teisę į savo tėvynę. Taigi, mes kalbame apie dviejų valstybių sprendimą.”

Be dviejų mano cituotų žmonių, daugelis kitų komentatorių dabar daro tą pačią išvadą apie kritinę pasaulio būklę, apie kurią seniai perspėjau. Aš tuo nesidžiaugiu; atvirkščiai, visa širdimi tikiuosi ir meldžiuosi, kad kol dar nevėlu, pasaulis ateitų į protą ir padarytų galą pasaulyje vykstantiems brutalumams ir karams. Be abejo, manau, kad turėtų būti visiškai nutraukta ugnis tarp Izraelio ir “Hamas” arba Palestinos, taip pat Rusijos ir Ukrainos kare. Po to, užuot kurstę savo sąjungininkus toliau kariauti, visi tarptautinės bendruomenės nariai turėtų teikti pirmenybę pagalbos pastangų didinimui, kad padėtų tiems, kuriems jos labai reikia, ir sutelkti dėmesį į ilgalaikio ir taikaus sprendimo paieškas. Jei vietoj to mes stovėsime nuošalyje ir leisime, kad šie karai dar labiau įsipliekstų, bus prarasta dar daugiau nekaltų žmonių gyvybių, o istorija mus su panieka įvertins kaip savo pačių sunaikinimo ir kančių kaltininkus.

Mūsų Ateities Kartų Išsaugojimas

Taigi, apibendrinant, jei norime išgelbėti savo ateities kartas, kad jos negimtų su branduolinio karo sukeltu radiacijos poveikiu, jei norime išgelbėti jas nuo nepritekliaus ir nevilties ir jei norime išgelbėti save nuo jų prakeiksmų ir liūdesio, turime veikti skubiai ir išmintingai. Politiniai lyderiai ir tie, kurie turi priėjimą prie politikos formuotojų, turi žvelgti į ilgalaikę perspektyvą, kas geriausiai atitinka žmonijos interesus, o ne būti apakinti savanaudiško noro įtvirtinti savo pranašumą prieš kitus. Turime visi susivienyti, pamiršti nacionalinius, politinius ir kitus asmeninius interesus, siekdami didesnio žmonijos gėrio ir užtikrinti, kad ateities kartoms paliktume klestintį pasaulį. Šiuo metu būtina sutelkti visas jėgas ir pastangas į tikros taikos įtvirtinimą, kad galėtume gyventi vilties ir klestėjimo, o ne nelygybės, neapykantos ir kraujo praliejimo pasaulyje.

Šiais žodžiais nuoširdžiai dėkoju visiems mūsų svečiams už tai, kad šį vakarą prisijungėte prie mūsų ir išklausėte, ką norėjau pasakyti. Atsiprašau, kad kalbėjau ilgai, bet, atsižvelgdamas į nestabilią pasaulio padėtį, jaučiau, kad tai būtina. Dėkoju jums ir dar kartą reiškiu jums visiems nuoširdžią padėką. Labai ačiū.