Jo tėvas Abdula mirė likus keliems mėnesiams iki jo gimimo, o jo motina Amena mirė kai jam tebuvo šešeri metai. Tada juo rūpinosi senelis Abdul-Mutalibas, kuris taip pat mirė po dviejų metų. Tuomet Muhamedą ^(RAPJ) prižiūrėjo jo dėdė Abu-Talibas.

Nepaisant patirtų vargų, Muhamedas ^(RAPJ) išaugo sąžiningu, garbingu, teisingu ir protingu žmogumi. Jis taipogi padėjo dėdei prekiauti, kartais lydėdavo jį kelionėse po kitus kraštus.

Muhamedas ^(RAPJ) gyveno pamaldžiai ir paprastai, buvo žinomas kaip noriai padedantis kitiems. Jo elgesys pelnė jam tokius titulus kaip As-Siddique (kas reiškia teisingiausias) ir Al-Amin (reiškia verčiausias pasitikėjimo).

Būdamas dvidešimt penkerių metų, Muhamedas ^(RAPJ) vedė garbingą našlę vardu Khadija, kuri buvo penkiolika metų vyresnė. Ją taip sužavėjo jo garbingas charakteris, kad ji patikėjo jam valdyti savo turtus ir vergus – kuriuos jis paleido. Šventasis Pranašas ^(RAPJ) taip pat išdalino daug turto skurstantiesiems ir vargstantiems.

Hiros urvas yra šalia Mekos, kur Šventasis Pranašas Muhamedas ^(RAPJ) dažnai medituodavo ir kur jis patyrė pirmąjį Korano apreiškimą.

Muhamedas ^(RAPJ) daug laiko praleisdavo minėdamas Alachą (Alachas – arabiškas žodis, reiškiantis Vienas Dievas). Jis dažnai medituodavo Hiros urve už kelių mylių nuo Mekos. Kai jam buvo keturiasdešimt metų, jį aplankė vizija, kurioje pasirodė angelas Gabrielius ir perdavė jam pirmąjį Korano apreiškimą iš Alacho tokiais žodžiais:

“Sakyk! (Skaityk!) Vardą savojo Dievo, kuris sukūrė. Sukūrė žmogų iš lipnaus gumulėlio. Sakyk! (Skaityk!) Ir tavo Dievas yra didingiausias, kuris išmokė žmogų per plunksną. Išmokė to, ko jis nežinojo”. (Šventasis Koranas. skyrius 96)

Muhamedas ^(RAPJ) tiek išsigandęs šio patyrimo, kad nuskubėjo namo ir visa tai apsakė savo žmonai Khadijai (ramybė jai). Ji jį nuvedė pas savo pusbrolį Waraqabin Naufal, krikščionių atsiskyrėlį. Išgirdęs kas nutiko, Waraqa pasakė: „Esu tikras, jog ant tavęs nužengęs angelas yra tas pats, kuris anksčiau nužengė ant Mozės“. Jis turėjo galvoje pranašystę iš Pakartoto Įstatymo knygos 18:18 („Aš pakelsiu iš jų brolių Pranašą, kaip tave, ir įdėsiu savo žodžius į jo lūpas. Jis kalbės jiems, ką jam įsakysiu.“) ir taip iš pranašavo didžiojo pranašo atėjimą. Tiesą sakant, tai žymėjo Muhamedo ^(RAPJ), kaip pranašo ir Alacho pasiuntinio misijos pradžią.

Viršuje paminėtos eilutės yra pirmos Šventojo Korano eilutės, atskleistos Muhamedui ^(RAPJ). Per kitus 23 metus jam buvo apreikštas visas Koranas ir iki šios dienos šis tekstas išliko visiškai nekeistas.

Pranašas Muhamedas ^(RAPJ) skelbė pamokslus apie Dievo vienovę. Jis teigė, kad visos dieviškosios religijos skleidžia tą pačią Dievo vienovės žinią ir kad pasiektų ramybę, žmogus turi vykdyti savo pareigas tiek Dievui, tiek žmonijai. Muhamedas ^(RAPJ) padėdavo skurstantiesiems, išlaisvindavo vergus, gindavo silpnuosius nuo išnaudojimo ir nustatė lygias teises moterims. Jis liepė savo pasekėjams būti kantriems užklupus sunkumams, melstis Alachui ir juo pasitikėti. Jo misija buvo išrauti blogį bei neteisybę, įvesti gerumą ir pamaldumą pasaulyje. Štai kodėl Korane jis vadinamas „visos žmonijos gailestingumu“.

Mekos stabmeldžiai nesiklausė Muhamedo ^(RAPJ) ir visaip jam priešinosi. Jis ir jo pasekėjai buvo smarkiai persekiojami, tačiau jie viską ištvėrė savo tvirtumu bei pavyzdine kantrybe, neatsikirsdami atgal. Jie patyrė visokius įžeidinėjimus, o musulmonais tapę vergai buvo ypač niekinami. Po trylikos metų persekiojimo mekiečių rankose, Muhamedui ^(RAPJ) Alachas liepė persikelti į Mediną, beveik už 260 mylių į šiaurę nuo Mekos. Tačiau net ir tenai mekiečiai nepaliko jo ramybėje.

Jie daug kartų stojo su juo į kovą, tačiau buvo nugalėti. Muhamedas^(RAPJ) kovojo tik gindamasis, o laimėjęs su priešais elgdavosi gailestingai ir atlaidžiai.

Vėliau Meka galiausiai buvo Muhamedo ^(RAPJ)užimta, tai įvyko taikiai, be kovos. Be to, Muhamedas^(RAPJ) buvo ypatingai atlaidus ir kilniaširdiškas savo priešams.

Muhamedas ^(RAPJ) pakvietė visą pasaulį atsiversti į Islamą, tačiau tuo pačiu suteikė visiems laisvę išpažinti savo tikėjimą Islamo globoje.

Šventojo Pranašo ^(RAPJ) gyvenimas iš tiesų ypatingas, nes per savo šešiasdešimt trejus gyvenimo metus jis patyrė visus įmanomus žmogiškus išmėginimus – nuo skurdo iki turto, nuo nesėkmės iki sėkmės, nuo vienišo balso, skelbiančio teisingumą ir taiką, iki didžiausios galios, nuo persekiojimo iki karaliaus autoriteto.

Jam teko pabūti našlaičiu, mielu įvaikiu, sąžiningu prekeiviu, mylinčiu vyru, geru tėvu, rūpestingu kaimynu, pasižymėjusiu lyderiu, teisingu teisėju ir įstatymų skelbėju, apsišvietusiu valstybės tarnautoju, ištikimu draugu, o labiausiai – Pranašu ir Alacho Žodžio skleidėju.

Šventasis Pranašas ^(RAPJ) mirė 622-aisiais metais po Kr., po savęs palikęs labai pamaldžią ir teisingą bendruomenę tikinčiųjų, tęsusių jo misiją skleisti Islamą visuose pasaulio kraštuose, nepaisant iškylančių sunkumų. Šiandien pasaulyje yra daugiau nei vienas milijardas musulmonų.

Al-Masjidal-Nabvi „Pranašo mečetė“ yra Medinos mieste. Jos komplekse taip pat yra galutinė Šventojo Pranašo (ramybė ir Alacho palaima jam) atilsio vieta. Mečetė yra antra švenčiausia Islamo vieta ir viena iš didžiausių mečečių pasaulyje.

Lygybė

Visi jūs esate lygūs. Visi, kad ir kokiai tautai ar genčiai priklausytumėt, kad ir kokios padėties būtumėt. Niekas neturi viršenybės prieš kitą. Arabas neturi viršenybės prieš ne-arabą, taip pat ne-arabas neturi viršenybės prieš arabą. Baltasis žmogus jokiu būdu nėra viršesnis už juodąjį žmogų, nei juodasis už baltąjį. Tiktai tuo atžvilgiu, kuriuo žmogus vykdo savo prievoles Dievui ir žmonijai, garbingiausieji iš jūsų tie, kurie doriausi. (Šventojo Pranašo atsisveikinimo pamokslas)

Labdara

Labdara privaloma kiekvienam žmogui kiekvieną dieną, kurią tik pateka saulė. Vien tik atnešti susitaikymą besivaržantiesiems yra labdara. Padėti žmogui užsėsti ant savo gyvulio, arba užkrauti naštą jam ant nugaros yra labdara. Geras žodis – labdara. Kiekvienas žingsnis mečetės link salatui (maldai) yra labdara. Patraukti nuo gatvės bet ką, kas trukdo praeiti, yra labdara. (Bukhariand Muslim)

Žinių siekimas

Kekvieno musulmono ir kiekvienos musulmonės pareiga – siekti žinių. (Ibne Maajah)

Mylėk savo kaimyną

Tas, kuris tiki Alachu ir paskutiniojo teismo diena, neturi apsunkinti savo kaimyno. (Bukhari)

Lojalumas

Lojalumas savo šaliai yra tikėjimo dalis. (Sakhavi)

Elgesys su kitais

Tikras tikintysis yra tas, kuris linki kitiems to, ko linki pats sau. (Bukhari)

Sąžiningumas

Palikite tą, kas kelia jums abejonę ir laikykitės to, kas nekelia abejonių, nes tiesa guodžia, o netiesa atima ramybę. (Tirmidhi)

Pagarba vaikams

Gerbkite savo vaikus ir ugdykite juose geriausią elgesį. (Ibne Maajah)

Dėkingumas

Tas, kuris nedėkingas žmonėms, nedėkingas Dievui. (Tirmidhi)

Atlaidumas

Alachas suteikia garbę ir išaukština tą, kuris atleidžia jam padarytas neteisybes ir nesielgia su prasižengusiuoju išdidžiai. (Musnad Ahmad)